nuostabi Būtybė

Nuostabi Būtybė gyvena amžinybėje lygiai taip, kaip mes gyvename laike. Galiu pasiūlyti Nuostabios Būtybės dainą, kad betarpiškai pajustumėte amžinybės džiaugsmą.

 

Kai išvystate mane žaliuose medžiuose ar žaliose pievose, žinokite, kad jūs jau greta manęs. Kai girdite mano balsą savo vidinėje tyloje, žinokite, kad tai aš kalbu su jumis.

Nemirtingieji mėgsta kalbėtis vieni su kitais per mirtinguosius, jie džiaugiasi galėdami pažadinti džiaugsmą, kuris snūduriuoja Žemės vaikų sielose. Kai prabunda džiaugsmas- prabunda ir siela.

Jūs ieškote Dievo žmoguje ir kartais net randate Jį. Manęs ieškokite savo sieloje, ir kuo giliau ieškosite, tuo geriau įžiūrėsite.

Ieškokite! Aš esu gamtoje, kai jūs manęs joje ieškote! Aš dažnai esu su tavimi, kai tu apie tai nieko nežinai. Mano poeto siela – tai šviesus šaltinis kurio gelmėse galiu matyti savo atspindį. Aš gyvenu šviesos ir spalvų žavesy, kurį jūs, mirtingieji poetai, bergždžiai bandote išreikšti maginiais žodžiais. Aš esu ir saulėlydžio žaroje, ir žvaigždės šviesoje, aš mačiau, kaip dilo mėnulis ir kaip jaunėjai tu. Vaikystėje tu ieškojai manęs praplaukiančiuose debesyse; brandos metu tau atrodė, kad suradai mane mylimojo akių spindesy. Aš vilioju ir nuskrieju, o nuo mano kojų prisilietimo net nelinksta prasiskleidę gėlių žiedai. Tu gali mane rasti ir vėl prarasti, nes mirtingasis negali manęs sulaikyti. Tu gali kasdien pakilti į tą karalystę, kurioje aš gyvenu. Kartais tu mane sutiksi, kartais – ne, nes mano valia laisva kaip vėjo. Aš nesižaviu jokiomis vilionėmis. Bet vos aš mosteliu, sielos atskrieja pas mane iš visų keturių dangaus pusių. Aš tau reikalingas, ir tavęs man reikia; aš mėgstu matyti tavo sielą svajonių ir žavesio akimirkomis. Tavo siela taip pat atskrieja pas mane, nes tu esi tarp mano magijos apžavais pakviestųjų. Kai kas nors iš šio būrio svajoja apie rojų, aš ryškiau matau šviesą, nes regiu ją visur. Aš esu jumyse, kai jūs manęs savyje ieškote!

Nes gamtoje egzistuoja dualizmas – materija ir dvasia. Vieną šio dualizmo pusę jūs turite savyje.

Visi daiktai vienu metu yra ir vienovėje, ir materijoje – net ir AŠ.

Štai kodėl jūs galite mane rasti..

Ar jūs galite suvokti laisvės žavesį, savo valia apskrieti dangų, Žemę ir perskrieti per žmonių širdis? Aš galiu, nes esu lengvesnis už pienės pūkelį, ilgaamžiškesnis už ilgiausiai gyvenančią žvaigždę. Galiu todėl, kad amžinybė neapčiuopiama ir jokiomis juslėmis nefiksuojama, kad tik tai, kas neapčiuopiama yra amžina.

Į stebuklingą svajonių pilį vedantis kelias trumpas – nebus toliau nei jums iki gretimų durų, bet tik svajotojas gali ji rasti.

Jeigu darbas lengvas – atlygis garantuotas; jeigu atsiranda sunki įtampa – atlygis nutolsta. Nepamirškite džiaugsmo ir aš jus apdovanosiu.

Galėčiau savo Vardą užrašyti ant jūsų širdies žiedlapių, bet tik angelai sugeba perskaityti šiuos simbolius. Tie, kurių širdies žiedlapiuose įrašytas nematomas mano Vardas, yra priimami tarp angelų kaip jų geidžiama gėlelė, kurios aromatas juntamas net danguje.

O, Žemės kūdikį, žinok, kad tavo širdis kupina žiedadulkių, kad ji apvaisina visas tavo tikėjimo gėleles!

O, Žemės kūdikį, tavo tikėjimas – sieloje, tai ji suėmusi į save visų daiktų sėklas.

Metų laikai ateina ir nueina, bet pavasaris egzistuoja visada. Aš galiu rasti jumyse tik tai, kas buvo pasėta Pasaulio Pavasarį....

Nevenk manęs klausinėti. Aš išsprendžiu visus klausimus. Tai kas, kad mano atsakymai – simboliai, juk ir patys žodžiai tik simboliai.

Mes seniai nesimatėme. Nelankiau tavęs, nes kai aš greta, tu negali galvoti apie nieką kitą, o tau reikia galvoti apie tuos, kurie nuėjo tą patį kelią kuriuo eini tu. Jų keliai galėtų būti tau pavyzdžiu, bet mano kelias tau nėra sektinas dalykas.

Aš į kiekvieną tamsą įnešu šviesą, mano Vardo tau nereikia žinoti. Vardas taip pat apriboja, o aš nenoriu būti apribotas.

Seniai praėjusiais angelų laikais aš atsisakiau kūnytis į savo paties kūrybos formas, aš sutikau vien tik žaisti su jomis. Štai tau ir užuomina, jeigu tu taip mėgsti užuominas.

Tas, kuris prisiriša prie savo paties kūrinių, tampa jų vergu. Tai vienas iš skirtumų tarp manęs ir žmogaus. Tik žemiški tėvai gali tapti savo vaikų vergais, tik žemiška motina vergauja savo vaikams.

O aš? Galiu išauginti rožę, padėti jai sukrauti žiedą ir palikti ją, kad jos grožiu gėrėtųsi kiti. Visas mano džiaugsmas buvo kūryba. Būtų nuobodu vien tik laukti, kol nuo mano rožės pradės byrėti lapeliai. Tik pamiršęs savo ankstesnius kūrinius, menininkas gali kurti vis didingesnius.

Visas džiaugsmas – kūrybos procesas, o ne išlaikymas jau sukurtų dalykų. Sukurti ir išleisti iš rankų – dievų magija.

Žmonija pažįsta mane. Egzistuoja rasės, kurioms aš apsireiškiau, ir jos garbina mane. Tau nereikia manęs garbinti, nes man to visiškai nereikia. Juk laukti ir tikėtis iš sielų, kurias paveikė mano grožis, reikštų apsiriboti savo paties kūriniais.

O, jeigu tu pažintum šios laisvės magiją! Laisvę kurti ir laisvę palikti kūrinius!

Žmogau, tu galvoji vien tik apie išlaikymo magiją. Taip, tiesa, egzistuoja ir išlaikymo magija, kol išlaikomas daiktas dar reikalauja tobulinimo. Tačiau kai kūrybos procesas baigtas, kad ir kas tai būtų – poema, meilė ar vaikas – palik tai. Tada ir tu būsi laisvas ir galėsi pradėti naują kūrybos procesą. Tai ir yra amžinos jaunystės paslaptis! Niekada nesidairyk atgal su nuoskauda, atsigręžk vien tam, kad žinotum, kas ten yra. Visada žvelk į priekį. Žmogus pasensta tik tada, kai nustoja tai daryti. Taip jis priauga prie vienos vietos. Aš gyvenu kiekvienoje atskubančioje akimirkoje. Štai ką reiškia – gyventi amžinybėje!

Dabartis ir ateitis yra mano žaidimų bičiuliai. Mes negalime žaisti, kai nugrimztame į praeitį. Aš galiu būti draugas tik tiems, kurie ieško grožio džiaugsmo!

Nepamiršk akimirkos žavesio, nepamiršk širdies vilionės. Nes širdis išmintingesnė už visas Žemės magijas, o akimirkos turtai pranoksta visas amžiais kauptas gėrybes. Akimirka – reali, o amžiai tėra apgaulė, vien tik prisiminimas ir šešėlis.

Tikėk, kad kiekviena akimirka yra viskas, kad akimirka – daugiau nei visas laikas.

Laikas ant savo pečių nešasi smėlio laikrodį ir žingsniuoja lėtai. Jo plaukus papuošė metų šerkšnas, jo skeptras atbuko nuo nuolatinio ėjimo, bet jam niekada nepavyko sustabdyti akimirkos šiame nuolatiniame ėjime. Jis paseno bemėtydamas tinklą ant greitasparnės akimirkos. Tai gyvybės ir begalinės gyvų daiktų harmonijos magija. Buvau jaunas , kai atsirado saulė, ir būsiu jaunas, kai mėnuo mirdamas kris į savo dukters Žemės glėbį. Argi tu nenori būti jaunas kartu su manimi? Materija ir jos dulkės yra niekis – siela yra viskas. Prabundančios meilės akimirka panaši į mėnulio pjautuvo atspindį ežero vandens paviršiuje. Mirštančios meilės akimirka panaši į gėlę, vystančią ant pavargusio Žemės rutulio. Tačiau egzistuoja meilė ir Meilė; šviesos meilė savo spindesiui yra sielos meilė sielai. Neegzistuoja mirtis ten, kur švyti vidinė šviesa, nušviesdama anapus esančias vidines erdves.

Kai jūs išgirstate ataidintį šnaresį, įdėmiai įsiklausykite, nes gal tai pas jus atskrieja žinia. Kai jūs širdyje pajuntate slėpiningą ir nuostabią liepsną, gal jums ją įžiebė nuostabus nežinomas ugniakuras. Kai nuostabus, nežinomas džiaugsmas suvirpina visą jūsų esybę ir jūsų siela veržte veržiasi į trokštamą slėpinį, žinokite, kad tai pats slėpinys atveria jums savo nuoširdų ir mylintį , nors ir neregimą glėbį.

Mes, egzistuojantys neregimybėje, regime vieni kitus. Čia švyti švelnios spalvos ir žavios formos, čia žvilgsniui atsiveria neregėtas Žemėje grožis. Jūs, žmonės, nežinote viso kasdienio gyvenimo grožio: būti ir leisti savo sielai dainuoti nesibaigiančią dainą, kaip paukštis suokia dainą savo paukštei. Nes kiekvieną kartą, kai jūsų siela dainuoja, jos daina skrieja pas kitą sielos draugę. Ir negalvokite, kad tik pavasaris gali pažadinti ir priversti įsiklausyti į sparnų plazdenimą. Ne, širdies pavasaris gali trukti amžinybę, o ruduo – niekada neprasidėti.

Paklausykite! Kai išgirstate varnėno dainą – ji skirta jums kai išgirstate vandens čiurlenimą – jis skirtas jums. Kai džiaugiasi jūsų širdis, visada egzistuoja kita širdis, kuri kažkur pajunta jūsų džiaugsmą. Viską girdinti dangaus siela džiaugiasi amžinu Džiaugsmu. Aš džiaugiuosi, kad esu čia; Aš džiaugiuosi, kad esu ten. Visur grožis, kur tik esu Aš.

O, Žemės vaikai, ar galite atspėti kodėl?

Išeikite pažaisti su Manimi į gėlėtas erdvės pievas. Aš lauksiu jūsų kryžkelėje, kur susitinka keturi vėjai. Jūs niekada nepaklysite, jei seksite paskui vilties sodų gilumoje blykčiojantį spindulį. Egzistuoja muzika griausmingame Žemės triukšme, kai ji praskrieja erdve. Egzistuoja materialiai Žemės ausiai nežinomų tonų bei harmonijos muzika, kurios akordai – vienodą darną pasiekusios sielos. Girdite...Ar girdite juos?

O, žmonės! Ausys sukurtos girdėti, akys sukurtos matyti, o širdis sukurta mylėti!

Valandos bėga nepalikdamos pėdų, metai siaučia tarsi eteryje šokantys elfai, o amžiai slenka su iškilminga tyla. Bet mes šypsomės, nes džiaugsmo kupina ir iškilminga šimtmečių kaita. Džiaugsmas, visur vien džiaugsmas. Jis skirtas ir jums, ir Man; jums tiek pat, kiek ir Man.

Ar norite rasti Mane kryžkelėje, kurioje susitinka keturi vėjai?

Tu žinai kur mane rasti.

 


Visos teisės saugomos © 2016 DEOANIMA / admin